2004 viii – ix Pilietinės visuomenės intituto atliktas tyrimas, kuriame išanalizavus dabartinę partinę sistemą bei ją įtakojančius veiksnius, bandomi prognozuoti 2004 m. Seimo rinkimų rezultatai bei jų įtaka Lietuvos politinei sistemai.

Tyrimo santrauka
Lietuvos partine sistema gali būti apibudinama kaip galutinai nesusiformavusi daugiapartinė sistema, kurioje periodiškai gali iškilti viena dominuojanti partija. Nuosaikaus pliuralizmo partinė sistema transformuojasi į kraštutinio, fragmentuoto pliuralizmo sistemą. Politinės krizės prezidento ir Seimo institucijose labai pakenkė partinės sistemos stabilumui ir nuosekliam stiprėjimui. Susikompromitavusios tradicines partijos ne tik sudarė prielaidas iškilti naujai dominuojančiai partijai, bet ir keisti iš esmes visą partinę sistemą.

Šiuo metu Lietuvoje veikia keturios stiprios sisteminės partijos (Socialdemokratų partija, “Naujoji sąjunga”, Liberalų ir centro sąjunga bei “Tėvynės sąjunga”), kurios siekia išlaikyti egzistuojančią politinę sistemą ir jos legitimumą. Trys svarbiausios antisisteminės partijos (Darbo partija, Liberalų demokratų partija ir Valstiečių ir Naujosios demokratijos sąjunga) siekia keisti dabar egzistuojančią politinę sistemą ar valdymo tipą, todėl savo veikla mažina dabartinės politinės sistemos legitimumą. Antisisteminės partijos siekia patraukti protesto elektoratą, kuris šiuo metu sudaro apie trečdalį visų rinkėjų.

Pagal šiuo metu turimus duomenis, galima pateikti tris rinkimų į Seimą rezultatų scenarijus. Pagal scenarijų A Darbo partija gautų apie 37-53 mandatus ir turėtų daugumos formavimo iniciatyvą, tačiau jai reikėtų stiprios koalicijos partnerės. Manoma, kad Darbo partija pirmiausia ieškotų galimų koalicijos partnerių tarp tradicinių partijų (socialliberalų, socialdemokratų, galbūt liberalcentristų). Pagal scenarijų B Darbo partija gautų apie 49-62 mandatus ir galėtų suformuoti daugumą be didesnių sunkumų, į savo vadovaujamą koaliciją pasirinkdama net mažesnes partijas ar kai kuriuos nepriklausomus politikus. Pagal scenarijų C, Darbo partija ir socialdemokratų bei soclialliberalų koalicija gautų gana panašų mandatų skaičių (atitinkamai 34-44 ir 29-43) bei turėtų vienodą daugumos formavimo iniciatyvos teisę. Šis scenarijus suteiktų galimybes suformuoti visų keturių tradicinių partijų “plačiąją koaliciją”. Nors tokia Vyriausybė gali būti ideologiškai labai įvairialypė, ją gali vienyti bendras požiūris į ilgalaikius valstybės tikslus ir pragmatiškas siekis neleisti antisisteminėms partijoms žlugdyti dabartinės politinės sistemos.

Po Seimo rinkimų Lietuvos partinė sistema gali formuotis pagal tris scenarijus: a) pereiti prie kraštutinio pliuralizmo daugiapartinės sistemos tipo, kuris politinei sistemai nuolat grėstų potencialiu nestabilumu, sumažėjusiu vykdomosios politikos efektyvumu ir bendradarbiavimo tarp svarbiausių politinių valdžios institucijų trukumu; b) grįžti prie nuosaikaus pliuralizmo tipo, kuris butu palankus politinei sistemai, nes leistų stiprinti partinę sistemą be radikalių rinkimų sistemos ar nusistovėjusio valdžios balanso keitimo ir užtikrintų sąlygas mažinti antisisteminių jėgų įtaką politikoje; c) sukurti atomizuoto pliuralizmo būseną, kurioje tam tikru laikotarpiu neliktų ideologiškai identifikuojamų partijų – jos virstų radikaliais būdais konkuruojančiomis ir valdžios siekiančiomis asmenų grupėmis. Toks scenarijus keltų didžiausią grėsmę politinei sistemai.

Antisisteminių partijų veikla gali gerokai sustiprinti politinę konfrontaciją ir partijų fragmentaciją. Tai keltų grėsmę ne tik dabartinei partinei sistemai, bet ir visai politinei sistemai ir politiniam valstybės saugumui. Todėl siekiant stabilizuoti partinę sistemą ir užtikrinti politinės sistemos efektyvumą, reikėtų siekti tradicinių partijų konsolidacijos.

• Pavadinimas: Partijos ir politinės sistemos raida Lietuvoje

• Data: 2004 rugpjūčio - 2004 rugsėjo